Azotas – svarbiausias maisto elementas vejoms, lemiantis žolyno tankį, spalvą ir atsparumą aplinkos veiksniams. Tinkamai suplanuotas tręšimas padeda išlaikyti sodrią, sveiką ir tankią veją, o klaidos gali paskatinti ligas, šaknų silpnėjimą ar piktžolių plitimą.
Kaip veja naudoja azotą?
Azotas:
- didina chlorofilo kiekį → vejai suteikia intensyvią žalią spalvą
- skatina ūglių ir tankumo augimą
- gerina atsparumą mindžiojimui
- dalyvauja baltymų ir angliavandenių sintezėje
Pirmasis azoto trūkumo požymis — pageltusi, chlorotinė žolė, antrasis — lėtas augimas. Tačiau perteklinis azotas — ne mažiau pavojingas:
- šaknys silpnėja, nes augalas energiją nukreipia į lapus
- didėja ligų rizika
- sparčiau plinta piktžolės
Tad svarbiausias principas — balansas.
Kodėl svarbu tręšti skirtingais sezonais?
Vėsiojo sezono žolės (pvz., svidrės, eraičinai, mėlynžolės) turi sezoninį augimo ciklą:
| Sezonas | Augimo dinamika | Tręšimo tikslas |
|---|---|---|
| Pavasaris | Greitas atsigavimas po žiemos | Nedidelė N norma, kad neperaugintų |
| Vasara (karšta fazė) | Sulėtėjęs augimas, šaknų stresas | Tręšiama tik jei reikia, ypač laistomose vejose |
| Ruduo (rugsėjis – lapkritis) | Geriausia šaknų ir tankumo formavimosi fazė | Pagrindinė N norma – augimo stiprinimui ir atsargoms |
| Vėlyvas ruduo | Fotosintezė vyksta, bet ūglių augimas lėtas | Kaupiamos maisto medžiagos pavasariui |
Svarbiausia tręšimo fazė – ruduo.
Čia vejai sukaupiamos atsargos, kurios lemia pavasario išvaizdą.
Rekomenduojamos N normos per sezoną
Pritaikyta Lietuvos klimatui, pagal mokslines vėsiojo klimato šalių rekomendacijas.
| Vejos priežiūros lygis | Metinė N norma | Kada daugiausia? |
|---|---|---|
| Maža priežiūra (minimalūs lūkesčiai) | 10–16 g/m² | Daugiausia rudenį |
| Vidutinė priežiūra (kiemai, kotedžai) | 16–22 g/m² | Rudenį ir pavasarį |
| Intensyvi priežiūra (sportas, laistymas) | 22–28 g/m² | Lygiomis dalimis pavasaris + ruduo |
Kaip paskirstyti tręšimą metų bėgyje?
✅ Lengvai pavasarį – stipriau rudenį
Rekomenduojamas paskirstymas:
- 40 % metinės normos – rudenį (rugsėjis–spalis)
- 30 % – vėlyvą rudenį (spalis–lapkritis)
- 30 % – pavasarį (balandis–gegužė)
- Vasara → tik jei veja laistoma ir gelsta (chlorozė)
🔸 Per daug N pavasarį → silpnos šaknys ir ligos vasarą
🔸 N vasarą → tik minimaliai ir tik esant poreikiui
Vėlyvo rudens tręšimas — kodėl toks svarbus?
Rudenį veja:
- kaupia angliavandenių atsargas šaknims ir stiebų pagrindui
- geriau pasiruošia žiemai
- greičiau atželia pavasarį
- būna tamsesnė ir tankesnė
Tinkamiausias laikas:
✅ kai lapų augimas sulėtėja
✅ bet veja vis dar žalia
✅ oro temperatūra +5…+10 °C
Trąšų forma: greito atpalaidavimo N
Ką dar reikia įvertinti planuojant tręšimą?
- Dirvožemio struktūrą ir organiką
- Laistymą (laistomos vejos naudoja daugiau N)
- Piktžolių lygį
- Ligas ir stresą
- Nupjautų žolės likučių tvarkymą
– palikti → mažesnis trąšų poreikis
– rinkti → reikia +5–10 g/m² N per metus
Svarbiausia atsiminti
✔ Azotas = tankumas, spalva ir atsigavimas
✔ Daugiausia tręšiame rugpjūtį–lapkritį
✔ Pavasarinės normos turi būti mažesnės
✔ Pertręšimas – tokia pat problema kaip trūkumas
✔ Kiekvienai vejai reikia individualaus plano pagal dirvožemį, ligas, apkrovas ir klimatą